Skelbimo kaina, rinkos kaina ir supirkimo kaina – kuo jos iš tikrųjų skiriasi?

Viena dažniausių klaidų vertinant NT supirkėjo pasiūlymą atsiranda dar prieš pradedant kalbėti apie pačią pasiūlytą sumą. Savininkas ją palygina su savo skelbimo kaina ir skirtumą automatiškai palaiko nuostoliu.

Jeigu butas skelbiamas už 180 000 Eur, o už greitą pardavimą pasiūloma 145 000 Eur, natūrali pirmoji reakcija yra: „Man siūlo 35 000 Eur mažiau.“ Tačiau toks palyginimas teisingas tik tuo atveju, jeigu 180 000 Eur iš tiesų yra reali suma, už kurią turtą galima parduoti įprastam rinkos pirkėjui.

Jeigu reali objekto sandorio vertė yra arčiau 160 000 Eur, ekonominis palyginimas jau visiškai kitoks. Tokiu atveju standartinio pardavimo alternatyva yra maždaug 160 000 Eur, o greito pardavimo pasiūlymas – 145 000 Eur. Vadinasi, pardavėjas sprendžia ne dėl 35 000 Eur, o dėl maždaug 15 000 Eur skirtumo ir turi įvertinti, ką už šį skirtumą gauna: trumpesnį terminą, mažiau neapibrėžtumo, galbūt nereikalingą remontą, mažiau apžiūrų ir greitesnį kapitalo atlaisvinimą.

Šie skaičiai yra tik iliustracinis pavyzdys, tačiau pati logika yra viena svarbiausių vertinant greitą NT pardavimą.

Skelbimo kaina, reali rinkos kaina ir greito pardavimo arba supirkimo kaina yra trys skirtingi skaičiai.

Kol jie suplakami į vieną, praktiškai neįmanoma objektyviai nuspręsti, ar gautas pasiūlymas geras, blogas ir ar apskritai verta parduoti greičiau.

Skelbimo kaina – tai pardavėjo lūkestis, o ne įvykęs sandoris

Skelbimo kaina parodo, kiek savininkas šiuo metu prašo už turtą. Ji gali būti nustatyta labai tiksliai, gali turėti nedidelę derybų erdvę, tačiau lygiai taip pat gali būti paremta savininko norais, brangiausiu kaimyno skelbimu arba suma, kurios jam reikia kitam pirkiniui.

Problema ta, kad NT portalas rodo prašomas kainas, o ne visų būsimų sandorių rezultatus.

Jeigu tame pačiame name kaimynas už panašų butą prašo 170 000 Eur, tai dar nereiškia, kad jo būstas tiek vertas. Jis gali būti ką tik įdėtas į rinką ir parduotas už prašomą sumą, tačiau gali pusę metų likti skelbimuose, po kelių kainos korekcijų galiausiai būti parduotas gerokai pigiau arba iš viso išimtas iš rinkos.

Todėl savininkui pavojinga mąstyti taip: „Jeigu kaimynas prašo 170 000 Eur, mano butas tikrai vertas bent tiek pat.“

Pirmiausia reikia suprasti, ar kaimyno skelbimas yra realus rinkos analogas ir ar jo prašoma suma turi ryšį su suma, kurią realus pirkėjas pasirengęs mokėti.

Dažna pardavėjų klaida yra ir kainą susieti su asmeniniu poreikiu. Žmogus randa kitą namą už 200 000 Eur, turi 40 000 Eur santaupų ir nusprendžia, kad už dabartinį butą privalo gauti 160 000 Eur. Pardavėjui toks skaičiavimas logiškas, tačiau pirkėjas jo nemato. Jis lygina objektą su kitais rinkoje esančiais būstais ir sprendžia, kiek jam verta konkreti vieta, namas, būklė bei išplanavimas.

Rinkai nesvarbu, kiek pinigų pardavėjui reikia kitam sandoriui. Lygiai taip pat rinka neprivalo grąžinti visko, ką savininkas kada nors investavo į remontą ar baldus.

Todėl pirmas žingsnis vertinant greito pardavimo pasiūlymą yra atsiriboti nuo norimos kainos ir nustatyti realią alternatyvą: už kiek turtą tikėtina būtų galima parduoti įprastoje rinkoje.

Kas yra reali rinkos kaina?

Reali rinkos kaina taip pat nėra vienas nekintantis skaičius, kurį galima apskaičiuoti iki paskutinio euro. Praktikoje tai dažniau yra pagrįstas kainų intervalas, kuriame atsiranda pakankamai realių pirkėjų ir tampa tikėtinas sandoris.

Vertinant būstą neužtenka pasižiūrėti į vienodą plotą tame pačiame rajone. Svarbi konkreti mikrolokacija, namo būklė, aukštas, išplanavimas, remontas, parkavimas, dokumentai, pirkėjų auditorija ir tuo metu esanti konkurencija.

Labai daug informacijos suteikia ir pati rinkos reakcija.

Standartinio buto atveju pirmos 1–2 savaitės jau gali parodyti, ar pasirinkta strategija rinkai suprantama. Namui diagnostinis laikotarpis paprastai ilgesnis – maždaug 2–3 savaitės, o sklypui gali prireikti apie mėnesio.

Tai nėra terminai, per kuriuos turtas privalo būti parduotas. Tai laikotarpiai, per kuriuos jau galima pradėti vertinti, ką apie kainą ir objektą sako realūs pirkėjai.

Jeigu skelbimas turi peržiūrų, tačiau žmonės beveik neskambina, dažnai pirmiausia verta tikrinti kainą. Pirkėjai objektą mato, bet santykis tarp to, ką jie gauna, ir prašomos sumos nėra pakankamai patrauklus, kad paskatintų kitą veiksmą.

Jeigu skambučių ir apžiūrų yra, bet po apžiūros niekas nepateikia rimto pasiūlymo, situacija kitokia. Skelbimas sugeba parduoti apžiūrą, tačiau pats objektas gyvai nepateisina lūkesčio. Tokiu atveju reikia analizuoti namo būklę, aplinką, triukšmą, išplanavimą, remonto mastą, dokumentus ir tai, ar visi šie faktoriai pakankamai atsispindi kainoje.

Dar stipresnis signalas atsiranda tada, kai keli tarpusavyje nesusiję pirkėjai siūlo panašų mažesnį kainos lygį. Vienas mažas pasiūlymas gali būti paprasta derybų taktika. Keli panašūs pasiūlymai jau tampa rinkos informacija.

Todėl reali rinkos vertė nustatoma ne pagal vieną skelbimą, o pagal analogus, objekto savybes ir realią pirkėjų reakciją.

Radikių pavyzdys: 50 000 Eur skirtumas nereiškė, kad namas tiek atpigo

Labai gerai skelbimo ir rinkos kainos skirtumą parodo realus namo Radikiuose atvejis.

Objektas iš pradžių buvo pasiūlytas už 250 000 Eur. Realistinį jo rinkos lygį tuomet vertinome apie 200 000 Eur. Savininkas pasirinko pradėti nuo didesnės kainos, namas rinkoje buvo apie aštuonis mėnesius ir galiausiai parduotas už 200 000 Eur.

Paviršutiniškai galima būtų sakyti, kad per aštuonis mėnesius namo kaina „nukrito“ 50 000 Eur.

Tačiau reali ekonominė situacija kitokia.

Nėra pagrindo teigti, kad objektas pardavimo pradžioje rinkoje tikrai buvo vertas 250 000 Eur ir per aštuonis mėnesius prarado 50 000 Eur vertės. Pradinė kaina buvo savininko pasirinkta skelbimo kaina, o sandoris galiausiai įvyko maždaug ties tuo lygiu, kuris buvo vertinamas kaip realistiškas jau pradžioje.

Vadinasi, tie aštuoni mėnesiai iš esmės buvo aukštesnės kainos testavimas.

Ar tai buvo blogas sprendimas? Atsakymas priklauso nuo savininko situacijos.

Jeigu žmogus neturėjo jokio termino, objektas negeneravo reikšmingų išlaidų ir jis sąmoningai buvo pasirengęs aštuonis mėnesius tikrinti galimybę gauti daugiau, tai buvo jo pasirinkta strategija.

Tačiau jeigu kapitalo būtų reikėję po mėnesio ar dviejų, būtų buvę mokami reikšmingi finansavimo ir objekto laikymo kaštai arba nuo šio pardavimo būtų priklausęs kitas sandoris, toks kainos testavimas turėtų visiškai kitą ekonominę prasmę.

Būtent todėl greito pardavimo klausimas negali būti sprendžiamas vien teiginiu „rinkoje gal teoriškai gaučiau daugiau“.

Reikia klausti: kiek realiai gaučiau, per kokį laiką ir ką man kainuoja laukimas?

Kodėl per aukšta pradinė kaina gali sumažinti ir susidomėjimą?

Pardavėjai neretai mano, kad didesnė kaina nekelia rizikos, nes pirkėjas visada gali pasiūlyti mažiau.

Praktikoje žmonės taip elgiasi ne visada.

Pirkėjai tikisi derybų ir daugelyje sandorių tam tikra derybų erdvė yra visiškai normali. Tačiau jei objektas įkainotas 20–30 procentų virš to, ką žmogus laiko realia rinkos verte, dalis pirkėjų net nebandys derėtis.

Jie nemano, kad pardavėjas nuo labai aukštos kainos nusileis iki rinkos lygio. Vietoje to atidaro kitą skelbimą.

Taigi didelė kaina gali sumažinti ne tik galutinio sandorio tikimybę, bet ir pačių kontaktų skaičių.

Tai ypač svarbu žmogui, kuriam pardavimo greitis reikšmingas. Jeigu laiko nėra daug, strategija „įdėsiu labai brangiai, o paskui po truputį mažinsiu“ gali tiesiog sunaudoti vertingiausias pirmąsias savaites rinkoje.

Kas yra greito pardavimo arba NT supirkimo kaina?

Jeigu rinkos kaina yra suma, kurią tikėtina mokėtų galutinis pirkėjas įprasto pardavimo procese, greito pardavimo ar supirkimo kaina turi kitą ekonominę struktūrą.

Pirkėjas, pasirengęs greitai įsigyti turtą, dažnai perima dalį rizikos ir darbo, kuris standartinio pardavimo atveju liktų savininkui.

Jeigu objektui reikia remonto, jis prisiima remonto organizavimą ir jo kaštų riziką. Jeigu būstas nestandartinis arba turi siauresnę auditoriją, pirkėjas prisiima būsimo realizavimo laiką. Jei situacija su dokumentais sudėtingesnė, jis turi įvertinti ir ją. Kapitalas taip pat būna panaudojamas dabar, nors nežinoma, kada turtą pavyks realizuoti galutiniam pirkėjui ir kokia tuo metu bus rinka.

Prie to prisideda būsimas marketingas, objekto laikymas ir derybos su kitu pirkėju.

Dėl to greito pirkimo kaina paprastai turi palikti ekonominės erdvės šioms rizikoms.

Tačiau iš to visiškai neseka, kad kiekvienas supirkėjo pasiūlymas yra teisingas.

Savininkas turėtų žinoti realistinę rinkos vertę ir tik tada spręsti, ar skirtumas tarp jos ir greito pardavimo pasiūlymo pagrįstas tuo, ką jis gauna mainais.

Likvidumo nuolaida – kiek iš tikrųjų kainuoja greitis?

Kainos skirtumą tarp realistinio standartinio pardavimo ir greito realizavimo galima vadinti likvidumo nuolaida.

Tai nėra nustatytas tarifas ar vienas procentas visam NT.

Standartinis 2 kambarių butas geroje vietoje, kuriam rinkoje netrūksta pirkėjų, gali apskritai nereikalauti didelės nuolaidos tam, kad būtų parduotas greitai. Tinkama rinkos kaina jau savaime gali sukurti pakankamą pirkėjų konkurenciją.

Visai kita situacija yra su senu namu, apleistu būstu, problematiškais dokumentais, nuomininku, siaura auditorija ar objektu, kurį prieš parduodant galutiniam pirkėjui dar reikės sutvarkyti.

Tokiu atveju investuotojo tipo pirkėjas perima daugiau rizikos, todėl tarp rinkos vertės ir jo siūlomos kainos natūraliai gali atsirasti didesnis skirtumas.

Dėl to klausimas „kiek procentų mažiau moka supirkėjai?“ savaime nėra pakankamas. Pirmiau reikia žinoti, ką perkame, kokia to turto reali rinkos vertė ir kiek sudėtinga jį realizuoti.

Greitas pardavimas per rinką ir pardavimas supirkėjui nėra tas pats

Tai viena svarbiausių sąvokų, kurią pardavėjui verta suprasti.

Greitai parduoti galima ir įprastoje rinkoje.

Tokiu atveju būstas pateikiamas galutiniams pirkėjams, tačiau jo kaina nuo pradžių nustatoma konkurencingai ir pardavimo procesas valdomas taip, kad būtų išnaudotas realus rinkos susidomėjimas.

Supirkimo atveju pirkėjas pats įsigyja turtą ir prisiima tolimesnio realizavimo riziką.

Šie du scenarijai savininkui gali duoti skirtingą rezultatą, todėl prieš pasirenkant verta suprasti, ar konkrečiam objektui apskritai reikia investuotojo tipo pirkėjo.

Šančių pavyzdys: kartais įprasta rinka yra ir greičiausias, ir finansiškai geresnis variantas

Praktikoje turėjome butą Šančiuose, kuris buvo pasiūlytas už 115 000 Eur.

Kaina atitiko rinką, susidomėjimas buvo didelis, o būstas galiausiai parduotas už visą 115 000 Eur kainą be derybų.

Šio atvejo pamoka greito pardavimo temai labai svarbi.

Likvidžiam objektui nereikia dirbtinai kurti problemos, kurios nėra. Jeigu standartinis rinkos pirkėjas pasirengęs greitai mokėti realią kainą, savininkui gali visiškai nereikėti atsisakyti dalies vertės mainais į supirkimą.

Todėl greitas-pardavimas.lt požiūriu supirkimas nėra sprendimas kiekvienam.

Kartais geriausias greito pardavimo būdas yra tiesiog nuo pirmos dienos teisingai įkainotas standartinis pardavimas rinkoje.

Kada standartinis pardavimas dažniausiai racionalesnis?

Standartinio pardavimo scenarijus dažniausiai vertas pirmo pasirinkimo, kai turtas yra rinkai lengvai suprantamas ir savininkui nėra kritinio termino.

Tvarkingas standartinis butas geroje vietoje, su aiškiais dokumentais ir plačia pirkėjų auditorija gali būti pakankamai likvidus, kad įprastoje rinkoje sandoris įvyktų greitai ir be reikšmingos „greičio nuolaidos“.

Jeigu pirmomis savaitėmis matyti realus susidomėjimas, vyksta apžiūros ir prasideda normalios derybos, tai ženklas, kad rinka veikia.

Tokiu atveju mažesnį tiesioginio pirkimo pasiūlymą verta vertinti kritiškai. Pardavėjui nėra prasmės brangiai mokėti už greitį, kurį rinka ir taip gali suteikti.

Standartinis pardavimas taip pat logiškas tada, kai savininkas gali laukti ir papildomas laikas jam praktiškai nekainuoja.

Kada mažesnė greito pardavimo kaina gali būti racionali?

Situacija pasikeičia, kai laikas turi realią ekonominę vertę.

Jeigu pardavėjas jau yra įsipareigojęs kitam NT sandoriui, kapitalas dabar gali būti svarbesnis nei galimybė neapibrėžtą laiką siekti didžiausios kainos.

Jeigu turtas tuščias, kiekvieną mėnesį atsiranda jo išlaikymo sąnaudos. Jei mokama paskola, prie jų prisideda finansavimo kaštai. Jeigu būstui reikėtų kapitalinio remonto, pardavėjas turi vertinti ne tik remonto kainą, bet ir darbų organizavimą, laiką bei riziką, kad galutinis pirkėjas neįvertins visos investuotos sumos.

Paveldėto turto atveju keli paveldėtojai gali tiesiog nenorėti dar pusę metų administruoti bendro objekto. Užsienyje gyvenančiam savininkui apžiūrų, dokumentų ir proceso koordinavimas taip pat gali turėti didesnę praktinę kainą nei vietoje gyvenančiam žmogui.

Probleminis nuomininkas ar sudėtingesnis nestandartinis turtas dar labiau siaurina įprastų galutinių pirkėjų ratą.

Tokiose situacijose mažesnė kaina nebūtinai reiškia blogą sandorį. Ji gali būti sąmoningai pasirinkta kaina už kitą rezultatą: greitesnį ir aiškesnį situacijos užbaigimą.

Iliustracinis pavyzdys: kaip teisingai palyginti pasiūlymą

Grįžkime prie paprasto iliustracinio scenarijaus.

Savininkas skelbime prašo 180 000 Eur. Tačiau realių analogų ir rinkos reakcijos analizė leidžia pagrįstai manyti, kad įprasto pardavimo sandoris greičiausiai būtų arčiau 160 000 Eur.

Greitas pirkėjas siūlo 145 000 Eur.

Jeigu savininkas lygins su savo skelbimu, jam atrodys, kad dėl greito pardavimo praranda 35 000 Eur.

Jeigu lygins su realistine rinkos alternatyva, skirtumas bus apie 15 000 Eur.

Tada sprendimas tampa daug konkretesnis.

Ar verta potencialiai atsisakyti 15 000 Eur tam, kad nereikėtų laukti standartinio pardavimo? Vienam žmogui – tikrai ne. Kitam, kuriam po kelių savaičių reikia kapitalo, objektas generuoja išlaidas ir prieš pardavimą dar reikėtų organizuoti remontą, atsakymas gali būti visai kitoks.

Nėra universalaus teisingo pasirinkimo.

Yra tik teisingai arba neteisingai palygintos alternatyvos.

Kada jau aišku, kad dabartinė pardavimo strategija neveikia?

Pardavėjui nereikia mėnesių mėnesius laukti tam, kad gautų pirmuosius rinkos signalus.

Standartinio buto atveju 1–2 savaitės jau leidžia vertinti reakciją. Namui dažniausiai reikia 2–3 savaičių, o sklypui – maždaug mėnesio.

Svarbu vertinti ne vien tai, ar sandoris jau įvyko.

Jeigu žmonės mato skelbimą, bet nesikreipia, tai vieno tipo signalas.

Jeigu skambina ir važiuoja, bet po apžiūros dingsta, tai kito tipo signalas.

Jeigu keli pirkėjai nepriklausomai vienas nuo kito grįžta prie labai panašios mažesnės kainos, tai dar stipresnė informacija.

Tokiais atvejais racionalus sprendimas nėra automatiškai „atiduoti supirkėjui“. Pirmiausia reikia suprasti, ar problema yra objekte, kainoje ar pačiame pardavimo procese.

Praktikoje turime atvejų, kai savininkai kelis mėnesius pardavinėjo patys, o profesionaliau suvaldžius kainodarą, pirkėjų komunikaciją ir derybas objektas buvo parduotas gerokai greičiau.

Tai reiškia, kad reikia atskirti du visiškai skirtingus dalykus: objektas iš tiesų sunkiai likvidus ir objektas tiesiog buvo neefektyviai pardavinėjamas.

Jeigu problema antra, didelės nuolaidos už greitį gali visai nereikėti.

20 apžiūrų be sandorio jau yra informacija

Kita dažna situacija – savininkas sako: „Susidomėjimo daug, todėl kaina tikrai gera.“

Nebūtinai.

Jeigu žmonės atvyksta į apžiūrą, tai reiškia, kad skelbimo nuotraukos, aprašymas, vieta ir pradinė kaina yra pakankamai įdomūs, kad pirkėjas skirtų savo laiką.

Tačiau jeigu po daugelio apžiūrų niekas neperka, jau reikia ieškoti priežasties, kuri atsiskleidžia tik vietoje.

Praktikoje turėjome atvejį Jonavoje, kur savininkas pats objektą pardavinėjo apie šešis mėnesius ir turėjo maždaug 20 apžiūrų, tačiau sandorio nebuvo. Perėmus pardavimą objektas buvo realizuotas per kelias savaites.

Tokio pavyzdžio nereikėtų suprasti kaip pažado, kad profesionalas visada parduos per kelias savaites. Jo esmė kita: 20 nesėkmingų apžiūrų jau yra pakankamai stiprus signalas, kad nebeverta aklai kartoti tos pačios strategijos.

Reikia analizuoti, ką pirkėjai pamato ir kodėl nesiryžta.

Pardavėjo norima suma ir turto rinkos vertė yra du skirtingi dalykai

NT pardavime emocijos visiškai normalios. Turtas gali būti šeimos namai, paveldėtas objektas ar vieta, į kurią investuota daug pinigų ir laiko.

Tačiau rinkos kaina dėl to netampa asmeniška.

Savininkas gali būti investavęs 30 000 Eur į remontą, tačiau pirkėjas vertins dabartinį rezultatą ir tai, kokių alternatyvų turi už bendrą galutinę kainą.

Jeigu remontas padarytas labai individualiai arba neatitinka konkretaus segmento, pirkėjas gali jo nevertinti tiek, kiek jis kainavo.

Tas pats pasakytina apie baldus. Pardavėjui sofa galėjo kainuoti kelis tūkstančius eurų, tačiau jos pradinė pirkimo kaina nėra dabartinė vertė kitam žmogui.

Būtent todėl greito pardavimo pasiūlymo negalima atmesti vien todėl, kad jis nepadengia visų savininko istorinių išlaidų.

Reikia vertinti dabartinę turto rinką.

Ką iš tikrųjų perkate arba parduodate mainais į greitį?

Greito pardavimo ekonomika tampa daug aiškesnė, kai nustojame kalbėti vien apie nuolaidą ir pradedame vertinti, kas gaunama mainais.

Trumpesnis terminas gali leisti užbaigti kitą sandorį.

Mažesnis neapibrėžtumas reiškia, kad nereikia kelis mėnesius spėlioti, ar pirkėjas atsiras.

Pardavus remontuotiną turtą esamos būklės, nereikia finansuoti remonto, ieškoti meistrų ir prisiimti jo biudžeto viršijimo rizikos.

Pardavus investuotojo tipo pirkėjui, gali sumažėti poreikis organizuoti daugybę apžiūrų arba spręsti kai kurias sudėtingesnes objekto situacijas.

Kapitalas atlaisvinamas anksčiau.

Šie dalykai neturi vienodos vertės kiekvienam savininkui.

Pensininkui, parduodančiam antrą tuščią butą be jokio termino, vienas scenarijus gali būti racionalus. Žmogui, kuriam po mėnesio reikia atsiskaityti už kitą būstą, tas pats kainos skirtumas gali reikšti visai kitą sprendimą.

Todėl greitas pardavimas nėra geras arba blogas savaime. Jis arba atitinka konkretaus pardavėjo situaciją, arba ne.

Kaip nuspręsti, kurį variantą rinktis?

Pirmiausia verta nustatyti realistinę rinkos vertę. Ne aukščiausią skelbimo kainą, ne norimą sumą ir ne teorinį optimistinį scenarijų, o kainų intervalą, kuriame tikėtinas normalus rinkos sandoris.

Tada reikia įvertinti standartinio pardavimo scenarijų. Kiek realiai galima tikėtis gauti, kokia rinkos reakcija į tokį objektą, kiek laiko savininkas gali laukti, kokių papildomų darbų gali prireikti ir ar pats laukimas generuoja išlaidas.

Tik po to verta vertinti greito pardavimo pasiūlymą.

Jeigu skirtumas nedidelis, o savininkui svarbus terminas, greitesnis scenarijus gali būti racionalus.

Jeigu objektas labai likvidus, savininkas niekur neskuba, o tiesioginio pirkimo pasiūlymas reikšmingai mažesnis už realią rinkos alternatyvą, įprastas pardavimas gali būti daug geresnis sprendimas.

Tai ir yra esmė: ne rinktis iš anksto tarp „rinkos“ ir „supirkėjo“, o pirmiausia paskaičiuoti abu realius scenarijus.

Išvada

Skelbimo kaina, reali rinkos kaina ir greito pardavimo arba NT supirkimo kaina yra trys skirtingi skaičiai, atliekantys skirtingas funkcijas.

Skelbimo kaina parodo, kiek pardavėjas prašo. Ji gali sutapti su realia verte, tačiau gali būti ir optimistinis lūkestis.

Reali rinkos kaina parodo, kokiame kainos lygyje realus galutinis pirkėjas tikėtina būtų pasirengęs sudaryti sandorį.

Greito pardavimo kaina įvertina ne tik patį turtą, bet ir trumpesnį terminą, riziką, kapitalo panaudojimą, galimą remontą, laikymą ir tolimesnį objekto realizavimą.

Todėl gavus mažesnį pasiūlymą svarbiausias klausimas nėra: „Kiek jis mažesnis už mano skelbimo kainą?“

Daug svarbiau klausti: „Kiek mano turtas realiai vertas rinkoje, kiek gaunu dabar ir ką konkrečiai gaunu mainais už šį kainos skirtumą?“

Kartais racionaliausias sprendimas yra standartinis pardavimas rinkoje. Kartais – konkurencingesnė kaina ir greitesnis pardavimas tam pačiam rinkos pirkėjui. Kartais sudėtingesnėje situacijoje ekonomiškai racionalus tampa tiesioginis pardavimas investuotojui ar supirkėjui.

Svarbiausia ne pasirinkti greičiausią variantą bet kokia kaina. Svarbiausia suprasti realią kiekvieno varianto ekonomiką.

Gavote greito pardavimo ar NT supirkimo pasiūlymą?

Jeigu svarstote greitą pardavimą, pirmiausia verta palyginti du realius skaičius – realistinę objekto rinkos vertę ir greito pardavimo pasiūlymą. Tik tada galima suprasti, kiek iš tikrųjų kainuoja trumpesnis pardavimo terminas.

greitas-pardavimas.lt ekspertų komanda gali įvertinti konkrečią situaciją ir pateikti pasiūlymą, kurį galėsite palyginti su standartinio pardavimo alternatyva. Vertinant situaciją svarbu ne tik tai, kiek galima gauti šiandien, bet ir kiek realus rinkos scenarijus kainuotų laiko, papildomų darbų ir neapibrėžtumo prasme.

Tikslas nėra įtikinti parduoti greičiau bet kokia kaina. Tikslas – suprasti, kiek konkrečioje jūsų situacijoje kainuoja greitis ir ar už jį apskritai verta mokėti.

Straipsnį parengė greitas-pardavimas.lt ekspertų komanda

greitas-pardavimas.lt ekspertų komanda daugiau nei 10 metų dirba su nekilnojamojo turto pardavimo situacijomis ir remiasi daugiau nei 1 000 sėkmingų NT sandorių patirtimi. Praktikoje vertinami tiek likvidūs standartiniai būstai, kuriems racionaliausias gali būti įprastas pardavimas rinkoje, tiek remontuotini, paveldėti, išnuomoti, nestandartiniai ar kitaip sudėtingesni objektai, kurių savininkams svarbus greitesnis ir aiškesnis realizavimo scenarijus.

Komandos požiūriu greitas pardavimas neturi būti pateikiamas kaip universalus sprendimas. Kiekvienoje situacijoje pirmiausia reikia suprasti realią turto rinkos vertę, pirkėjų auditoriją, objekto likvidumą ir pardavėjo terminą, o tik tada lyginti standartinio pardavimo ir greito realizavimo alternatyvas.

Turinį parengė: greitas-pardavimas.lt ekspertų komanda
Specializacija: greitas NT realizavimas, rinkos vertės ir greito pardavimo alternatyvų analizė
Patirtis: daugiau nei 10 metų
Komandos rezultatai: daugiau nei 1 000 sėkmingų NT sandorių
Temos: greitas buto pardavimas, NT supirkimas, likvidumo nuolaida, sunkiau parduodamas NT, kainodara ir pardavimo strategija

SUSISIEKIME:

+37060897290

info@greitaspardavimas.lt

A. Mickevičiaus g. 6, Kaunas